Aš mokausi Švenčionių profesinio rengimo centre, pasirinkau padavėjo – barmeno specialybę, nes man patinka bendrauti su žmonėmis, juos aptarnauti. Esu žingeidi ir komunikabili. Nuo pat pirmųjų mokslo dienų šioje mokykloje troškau įgyti kuo daugiau pasirinktos specialybės žinių. Nežinau, gal dėl mano charizmos, o gal lėmė atsitiktinumas, bet man buvo pasiūlyta dalyvauti ERASMUS+ projekte. Norėdama siekti profesinės karjeros ir tobulinti bendrąsias kompetencijas, nedvejodama priėmiau šį iššūkį. Ir nepasigailėjau dėl tokio pasirinkimo. Pirmiausia tai buvo netikėtas išbandymas man: ko aš galiu išmokti, kaip sugebėsiu prisitaikyti nepažįstamoje aplinkoje, ko galiu pasiekti. Suvokiau, kad tai unikali galimybė įgauti profesinės ir kultūrinės patirties kitoje šalyje.
Besiruošdama kelionei labai jaudinausi, nerimavau, ar įveiksiu iškilusius sunkumus. Kai buvo pranešta, kad praktika vyks Lenkijoje, kilo abejonių dėl kalbos, dėl kitokių tradicijų ir gyvenimo būdo, bet po kelių akimirkų supratau, kad esu pasiruošusi įveikti visas kliūtis, kad tokia proga ne kasdien pasitaiko. Suvokiau, kad jeigu aš neišvyksiu dabar, vėliau tokios galimybės gali ir nebūti.
Atvykusi į Lenkiją, šiek tiek iš pradžių pasimečiau, nes jaučiau kalbinį barjerą, mane supo daug nepažįstamų žmonių, bet greit apsipratau ir įsiliejau į naują aplinką. Svarbiausias aspektas buvo praktika. Ją teko atlikti Novi Sačo miesto kavinėje-restorane „Bohemija“. Pirmąją dieną atvykusi į praktiką šiek tiek panikavau, nes lenkiškai supratau labai nedaug, o ir ten dirbantys žmonės nelabai mokėjo užsienio kalbų. Teko prašyti vertėjo pagalbos. Džiugi žinia buvo ta, jog su manim dirbo ukrainietės, kurios suprato rusiškai ir mes galėjome susikalbėti. Kavinėje darbas nebuvo sunkus. Lankytojų būdavo įvairiai: vieną dieną mažiau, kitą- daugiau (turėjo įtakos dėl Covid19 paskelbtas karantinas). Kadangi susikalbėti buvo nelabai lengva, su žmonėmis pirmomis praktikos dienomis kontaktavau mažai, bet greitai pradėjau suprasti, ką ir kaip reikia sakyti, kaip bendrauti ir aptarnauti klientus užsienio kalba.
Pasibaigus praktikai, mums buvo surengtos nuostabios ir įsimintinos ekskursijos. Žiūrėdama į kelionių nuotraukas, jaučiu nostalgiją ir malonius prisiminimus. Nuostabi Krokuva! O kokie gamtos vaizdai Zakopanėje, kokie kalnai! Reikėjo tik spėti dairytis į visas puses, kad pajustum aplinkos grožį. Man tai buvo nepaprasti reginiai, verti dėmesio ir susižavėjimo. Visiems linkėčiau bent kartą tokias grožybes pamatyti, nes, manau, jos į atmintį įstrigs visam gyvenimui.
Pati šalis taip pat patiko, negirdėti pavadinimai kėlė šiokią tokią sumaištį ir net juoką… Bet smagu, kad mėnesį būdama Lenkijoje šiek tiek pramokau vietinės kalbos. Iš esmės man viskas labai patiko, sukėlė daug nepamirštamų emocijų. Reikėjo mokėti orientuotis, mokėti tam tikrose situacijose rasti tinkamiausią išeitį. Ir man tai pavykdavo! Aš su didžiausiu smalsumu tyrinėjau aplinką, supančius mane žmones. Jeigu manęs paklaustų, ar aš norėčiau dar kartą dalyvauti tokiame ar į jį panašiame projekte, su didžiausiu entuziazmu atsakyčiau: TAIP! ERASMUS+ programa įkvėpė mane dar labiau tobulėti, mokėti drąsiai reikšti savo nuomonę, rodyti save tokią, kokia esu. Būdama užsienyje supratau dar ir tai, jog esu ne viena ir turiu žmonių, į kuriuos galiu kreiptis ir sulaukti palaikymo. Kartu ten praleistas laikas labai suartino mus, praktikantus, kurie iki dalyvavimo projekte buvome mažai pažįstami.
Nuoširdžiai dėkoju mokyklos vadovams, mokytojams ir visiems, prisidėjusiems prie šio nuostabaus projekto. Skatinu bendraamžius siekti užsibrėžto tikslo, nebijoti naujų patirčių, išbandyti save įvairiose srityse.
Viktorija Jacyna, Švenčionių profesinio rengimo centro PBG18gr.mokinė
