Šimtadienis 2026 – „Šimtas dienų atgal į 90-tuosius“: diena, kai sustojo laikas
2026 m. vasario 27 d. mokyklos aktų salėje nuaidėjo netikėtas šūksnis: „Stop! Sustabdom 2026 metus!“ Taip prasidėjo dvyliktokų Šimtadienio renginys „Šimtas dienų atgal į 90-tuosius“, pakvietęs visus bent trumpam pamiršti šiuolaikines technologijas ir sugrįžti į laikus, kai internetas jungdavosi kelias minutes, telefonai turėjo mygtukus, o žinutė dažniausiai apsiribodavo vienu žodžiu – „Ok.“ Be jokių šypsenėlių ar simbolių – tik tikros emocijos.
Į sceną šokdami įžengę vedėjai – Michailas, Austėja ir Kristina – akimirksniu užkrėtė salę energija. Jie kvietė „išjungti Wi-Fi“, „padėti į šalį telefonus su keturiomis kameromis“ ir pasiruošti kelionei ten, kur kamera buvo viena ir su juostele. Skambant 90-ųjų ritmams visi kartu sušuko: „Šimtas dienų atgal į 90-tuosius!“ Taip simboliškai prasidėjo ši diena, kupina juoko, nostalgijos ir azarto.
Pirmasis žaidimas – „Atspėk dainą per 5 sekundes“ – parodė, kad 90-ųjų muzika vis dar gyva. Vos nuskambėjus pirmiesiems akordams, rankos kilo į viršų, o kai kurie mokiniai net pradėjo šokti vietoje. Vedėjai juokavo, kad anuomet didžiausia tragedija būdavo tada, kai įrašinėjant dainą iš radijo pranešėjas pradėdavo kalbėti. Dalyviai azartiškai spėliojo, rinko taškus ir buvo apdovanoti saldžiais prizais, kurie, kaip žadėjo vedėjai, turėjo suteikti dar daugiau energijos diskotekai.
Ne mažiau emocijų sukėlė žaidimas „Atspėk auklėtinį“. Į sceną pakviesta auklėtoja Valentina Markevič, užrištomis akimis, turėjo atpažinti savo mokinius tik iš balso. Po vieną dvyliktokai kartojo frazę „Šimtas dienų atgal į 90-tuosius“, o salėje tvyrojo ir juokas, ir lengvas jaudulys. Tačiau auklėtojos „radaras“ veikė puikiai – daugumą mokinių ji atpažino akimirksniu. Ši užduotis tapo gražiu priminimu, koks stiprus ryšys užsimezga per bendrus metus mokykloje.
Dar viena smagi akimirka – žaidimas „Atspėk mokytoją 1990 metais“. Ekrane pasirodžiusios jaunystės nuotraukos sukėlė tikrą šurmulį. Be filtrų, be korekcijų – tik plaukų lakas, ryškūs švarkai ir pasitikėjimas savimi. Mokiniai spėliojo, kuris mokytojas slepiasi nuotraukoje, o kiekvienas teisingas atsakymas buvo sutinkamas plojimais ir juoku. Ši diena leido pažvelgti į mokytojus kitomis akimis – pamatyti juos jaunus, svajojančius ir labai stilingus.
Renginio kulminacija tapo Austėjos muzikinis pasirodymas. Pritemus šviesoms ir suskambus energingam 90-ųjų hitui, salė virto tikra diskoteka. Vedėjai šoko su perdėtu entuziazmu, o žiūrovai dainavo kartu. Atrodė, kad laikas iš tiesų atsisuko atgal – į laikus, kai aktų salės diskotekos buvo laukiamiausias įvykis.
Žaidime „Laiko mašina“ mokiniai turėjo atpažinti 90-ųjų technologijas – mygtukinį telefoną, diskelį, vaizdajuostę ar kasetę. Buvo priminta, kiek kantrybės reikėdavo parašyti trumpą žinutę ar peržiūrėti filmą atsukant juostą. Tačiau kartu nuskambėjo ir mintis, kad nepaisant visų nepatogumų, žmonės tuomet taip pat buvo laimingi – galbūt net labiau vertino paprastas akimirkas.
Žaidimas „Kas aš?“ pareikalavo kūrybiškumo ir iškalbos – ant kaktos priklijuotos 90-ųjų legendos turėjo būti atspėtos be jokios technologinės pagalbos. Salėje netrūko juoko, netikėtų apibūdinimų ir azartiškų diskusijų.
Galiausiai atėjo Didysis finalas. Buvo suskaičiuoti taškai, paskelbti nugalėtojai ir įteiktas pagrindinis prizas. Tačiau svarbiausia šią dieną buvo ne pergalė, o bendras džiaugsmas ir kartu praleistas laikas.
Po linksmosios dalies nuskambėjo ir rimtesni žodžiai. Vedėjai priminė, kad liko 100 dienų iki egzaminų, 100 rytų, 100 galimybių sukurti paskutinius prisiminimus mokykloje. Dvyliktokai tarė padėkos žodžius mokytojams ir auklėtojai, o jų balse buvo girdėti ir džiaugsmas, ir lengvas jaudulys.
Renginio pabaigoje visi susirinko bendrai nuotraukai. Laiko mašina sustojo, tačiau prisiminimai liko. Šimtadienis „Šimtas dienų atgal į 90-tuosius“ tapo ne tik linksma švente, bet ir simboliniu tiltu tarp praeities ir ateities – tarp nerūpestingų mokyklos dienų ir artėjančio suaugusiųjų gyvenimo pradžios.
Neformaliojo švietimo organizatorė
Sandra Petkevičienė
