Il cielo a sempre prei blue (it) Jūra visada žydra
Milda Gustienė-Vilniškė
Spalio 10 d. sugrįžome iš dviejų savaičių ERASMUS+ stažuotės Italijoje. Manau, kad pasidalinimui apie išmoktus dalykus, žmogiškuosius potyrius ir Italijos gamtą bei europines vertybes geresnio pavadinimo už itališką posakį, kuris puikuojasi viršuje nerasiu.
Pasirinkau interviu su savimi formą. 10 klausimų – 10 atsakymų.
- Kokie buvo kelionės į Italijos miestą Rodi Garganico tikslai?
Stažuotės, kuri truko 2 savaites, tikslai: tobulinti mokinių praktinius įgūdžius, skaitmeninį raštingumą, suvokti europines vertybes, pažinti kitą šalį, palaikyti žaliąjį kursą. Aš startavau naujoje pozicijoje – buvau grupės mokinių lydinčiąja.
- Kokia buvo mūsų komanda?
Išvykome rugsėjo 26 d. 13 žmonių grupė, 3 darbuotojai (profesijos mokytojos Valerija ir Olga bei aš) ir 10 mokinių: 6 dažytojų-tinkuotojų padėjėjai ir 4 virėjai. Reikia paminėti, kad po savaitės išvyko mokytoja Olga, kurios veikla ir buvo suplanuota savaitei ir du mokiniai, nesugebėję prisitaikyti prie sudėtingų stažuotės sąlygų.
- Mūsų didžiausi potyriai.
Pirmasis įspūdis: šilta šalis, jūra, emocingi italai, didelė grupė mokinių ir mokytojų iš kitų mokyklų (darželių, trečiojo amžiaus universiteto). Viso – 7 organizacijos. Virėjai praktikavosi dirbdami viešbučio, kuriame gyvenome, restorane. Jie ir aptarnavo mus. Dažytojai – tinkuotojai darbavosi kempinge kalnuose, dažydami lauko suoliukus. Kadangi virėjų buvo daug, gana sudėtinga buvo prisitaikyti prie darbo grafiko.
- Kokie nusivylimai ir nesėkmės:
Labai gaila, bet du mūsų mokiniai turėjo išvykti po savaitės. Ši nesėkmės istorija turi jau kitą tęsinį. Pamoka tokia: teks atidžiau vykdyti mokinių atranką. Patirtį jauni žmonės atsiveža su savimi, būti 24 val. bendrystėje kai kuriems yra nelengva.
- Ar tikslai buvo pasiekti?
Nepaisant nesėkmių, mūsų mokiniai nusipelno gražiausių pagyrimo žodžių. Virėjai ne tik atrodė puikiai, bet greitai prisitaikė prie darbo grafiko, buvo prižiūrimi virtuvės šefo Vinčenco. Jie ne tik dirbo virtuvėje, bet aptarnavo mus, klientus. Dažytojai-tinkuotojai nudažė lauko baldus linksmomis spalvomis, darbščios Vera ir Tatjana buvo pakviestos atvykti vasarą dirbti tame pačiame kempinge.
- Kas labiausiai įsiminė?
Džiugino mokinių gebėjimas greitai prisitaikyti prie darbo sąlygų, punktualumas, noras bendrauti su kitų mokyklų mokiniais.
- Bendrystė – svarbus jausmas. Kaip jis pasireiškė stažuotės metu?
Naudojomės viena programėle telefone, kur derinome visus veiksmus, dalinomės įspūdžiais ir planais. Bendri pusryčiai, pietūs ir vakarienė skatino aptarti dienos planus, įspūdžius. Nuolat palaikėme ryšį su mokykla, pasveikinome kolegas Lietuvoje su Mokytojo diena. Dar kartą įsitikinome posakiu „Kelionėje pažinsi žmogų“.
- Ką dalytumėte kitaip?
Jau minėjau, kad mokinių atranka labai svarbu. Ateityje reikėtų labiau atsižvelgti į mokinių asmenines savybes. Grupėje turėtume laikytis principo: 5 mokiniai – 1 lydintis asmuo. Be to, labai svarbu, kad lydintieji bent kiek mokėtų užsienio kalbą.
- Ar pavyko pailsėti saulėtoje Italijoje?
Trumpiausias atsakymas – tai buvo darbas ištisą parą. Kelios valandos prie Adrijos jūros su mokiniais – puikiausias poilsis.
- Kodėl toks pavadinimas?
Sakoma, nieko nėra amžino. Bet saulė, žemė, vėjas, jūra, palyginus su žmogaus gyvenimu, prilygsta amžinybei. Stažuotės metu jūra visada buvo šalia. Mūsų jausmai, sėkmės ir nesėkmės, išmokti – neišmokti dalykai bangavo tarti jūra.
Nekito tik suvokimas, kad mus sieja bendrystės jausmas. Kaskart skaičiuoji, kiek mūsų ar viską pasiėmėme kasdieninėms veikloms, kaip suplanuosime dieną, ar nepramiegojome ir t.t.
Taigi, mes buvome darni komanda, kartais su pabangavimais. Kaip ir neramioji Adrijos jūra, kuri visada išlieka žydra.
P.S. nė minutės nesigailiu, kad išbandžiau save naujajame amplua. Pajutau tikrąjį stažuotės pulsą, suprantu mokytojų krūvį, lydint mokinius, galiu įvertinti priimančios organizacijos galimybes ir pastangas.
Nuotraukos kalba pačios už save.
